Minčių uogelės

Klausau dabar laidą apie Atlantus ir apie žmonijos kilmę, o širdyje kirba jausmas, kad čia kažkas uždrausto, kad čia kažkas negerai. Šis jausmas reiškia, kad yra kova, kad širdyje aš jaučiu, jog tai, ką aš mąstau, bus nepriimta, kad yra kažkoks dirbtinis susikaustymas, kuris neleidžia judėti mintimis į priekį. Programuojant ir rašant eiles tai labai lengvai pasijaučia - bet koks susivaržymas pirmiausia keičia mano požiūrį į mano programą, ar mano eiles, vėliau pariniesi, galiausiai matai, kad tavo darbas yra nieko vertas, nes nėra įdėta širdies, nėra įdėta laisvės, įdėjų, minčių, meilės. Taip ir dabar - klausau ir jaučiu, kad pats bijau, kad jaučiu, jog naujas istorijos supratimas, naujų variantų kūrimas yra kaip pasipriešinimas, kaip būsima kova, kaip įdėjų susigrūmimas. O tai yra labai blogai. Labai negera širdyje. Kiekvienas naujas požiūris turėtų būti džiaugsmingai priimtas, kaip mus praturtinanti idėja. Viskas neturėtų susikoncentruoti į vieną vienintelį variantą, vieną įdėją, vieną ekonomikos veikimą, vieną mokymo būdą, vieną kalbėjimo manierą, vieną muzikos stilių, vienas politikos vadeles, vienus eilėraščius ir dainas. O galiausiai - į vieną kalbą, vieną mąstymą.