Manipuliacija

Vakar bekalbant su X usžinorėjau pasidalint mintimis apie manipuliacijas. Na, atseit, apie tai, kad kartais žmonės kažką specialiai kitam pasako arba padaro, ir žiūri, ar tai turi kokį veiksmą ar neturi. Labai po pasidalinimo likau suglumęs, nes X iš karto taip negatyviai sureagavo į šiuos dalykus. Manipuliacija. Turbūt pats žodis labai krato. Arba kas už jo slepiasi.

Sakau X - bet juk kiekvienas kiekvieną akimirką vienaip ar kitaip manipuliuoja kitais, sąmoningai ar nesąmoningai. X sako, kad nėra taip baisu, kai nesąmoningai. O kai sąmoningai tai labai baisu.

Taip ir nesupratau kodėl - matyt, kai sąmoningai tai darai, galima išsikalinėti ;)) Ir galima šiknas spardyti. Atseit daryti blogai kitam. Sąmoningai per manipuliacijas.

Bet tai čia plem kaip slidu viskas.

Su X nebaigėm kalbėt, nes buvo vėlu, ėjom miegot, sakė dar pasikalbėsim, tai būtinai kalbėsiu, nes, man rods, čia yra didelė baimė to, kad kitas žmogus gali tavimi žaisti, o tu to nesuprasi.

Juk jei vaidini, tai tik pats žinai, ar vaidini. Kitas žmogus absoliučiai neturi šansų pasakyti, ar tai vaidinimas, ar ne. Jeigu tik vaidinimas daromas tobulai - pasitikint savimi ir ryžtingai. O taip vaidinti yra įmanoma.

Man pačiam nėra baisu apie tai galvoti ar mąstyti. Kaip tik - aš dabar mokausi visur tai pastebėti - tiek savyje, tiek kituose. Tiek vietiniu mastu, tiek globaliu mastu (jei tik tai įmanoma). Stengiuosi atkreipti dėmesį į visokiausias detales. Manau, tai svarbu.

Juk Tu turi valdyti savo mintis ir emocijas. Ar tik nėra taip, kad yra protas, yra jausmai, ir esi Tu, mąstantis be mąstymo, jaučiantis jausmus, bet nepasiduodantis aklai jiems?

Tarsi žiūrėtum iš šių dviejų akių į išorę - namus, gatves, žmones, jų mintis ir jausmus? Bet ne tik - Tu dar gali žiūrėti į save - į savo jausmus, į savo mintis, į savo veiksmus plaukiančius iš jausmų ir minčių. Akylai žiūrėti į save iš savęs.

Jausti save ir galvoti apie save iš savęs. Stebėti. Būti budriam apie save. Apie aplinkinį pasaulį net nekalbu. Jį stebėti visi mokame. Vieni budriai, kiti miegodami, bet stebime. O ar žiūrime kada patys į save?

Tad gi juk tas, kuris žiūri į save iš savęs mato, kaip jo veiksmai veikia kitų veiksmus, ir kaip jo žodžiai įsilieja į kitų širdis. Jo rankos stato namus, o žodžiai kuria dainas, kurios pasklinda po pasaulį.

Arba kaip atsuktuvas pasakytų - ar esi kada girdėjęs apie muziką, kuriančią pačią save.

Tad kurgi lieka baimė - bijoti suprasti, kad kiti gali bet kada vaidinti? Argi niekam nekilo mintis kartą, kad šitas gyvenimas tėra kaukių balius? Ir jei yra, tai ar patys ją turime, ir ar yra ko bijoti?