Back to nineties

Saulė leidosi. Ji leidosi, o aš spoksojau į ją lyg idiotas, nesuprasdamas, kad jinai kyla paskutinį kartą, ir kad ji ne kyla, o leidžiasi, kad daugiau nebebus nakties, taigi nebebus ir dienos, nes diena be nakties neegzistuoja. Saulė grimzdo į jūrą, kurioje aš plūduriavau ir išvertęs akis spoxojau į žvaigždes, kurių niekada nepamatysiu iš taip arti, kaip esu dabar. Ištiesiu ranką paliesti lango. Stiklas šaltas ir skaidrus. Raudona saulės žara žiba baltos pusnys ant pušų ir kitų medžių, kurie jau skleidė lapus, kurie gerte gėrė rausvai oranžinį spindulių aromatą... [O žvaigždės artėjo. Artėjo virššviesiniu greičiu, poerdvėje, numušdamos milijonus kosminių muilo operų herojų, skubančių išvaduoti galaktikos... O man buvo px]... Ir niekada taip nenorėjau gyventi amžinai šią akimirką žiūrėdamas į raudoną saulę, kaip dabar...

Rūkas nesisklaidė. Tirštas lyg pieniškas kisielius, iš šlykštus kaip pašildytame piene ištirpinta soda, šliaužė laukais. Aš stovėjau rūke ir šypsojausi. Mano kūno nebebuvo. Liko tik mintys. Akių neturėjau, nes mačiau tik pilkumą. Ausų irgi - nes girdėjau tik tylą. Ir tik atsibudęs supratau, kad sapnavau ant aukščiausio kalno...

p.s. pagal raštą sprendžiu, kad čia ne aš rašiau, nors labai labai primena. :P Be to, lyg ir spoxojau rašoma su ks, man tas nebūdinga ;)