Įtempta darbo diena mokykloje

Jau nuo rudens dėstau informatikos pamokas Licėjuje. Dvejoms dešimtokų klasėms. Šiandieną buvo gana įtempta pamoka, važiuoju įlipęs į troleibusą link centro, o kažkur priekyje troleibuso sėdi vaikinas ar pana ir klauso per ausines keistą muziką taip garsiai, kad net aš stovėdamas vidury labai aiškiai ir gerai jaučiu ją. Tiesiog ėjo per visą kūną - bum čium, bum čium, džir džir, bum čium džir džir, bum. Važiavavom gal visą kelią taip, jau visai galva įsiskaudo - taip tas įtemptas ritmas toliau palaiko mano pagautą greitį mokykloj, kad visai jėgų netekau :) Pradėjau galvot apie muziką, kas čia toks groja ir kokia ta muzika. Tik staiga šast mintis - gi šita muzika palaiko mano paties ritmą, tokį greitą ir nemalonų. Nepatikėsit, bet vos tai supratęs (net mintyse to neatkartojus) muzika išsijungė! Tarsi ji būtų specialiai man dainavusi, grūzinusi toliau, kad tik suvokčiau, kad ji yra mano pamokų tempas, mano pamokų ritmas. Tarsi supratęs ją, atsibudęs iš tos rutinos, pamačiau, kam ji groja ir ką ji sako. Po poros stotelių tylos įsijungė tylus ir aukštas solistės balsas :) Muzika nebuvo ypatingai graži, bet aukšti balsai visada turi savo paslaptingą žavesį ir neatskleistą paslaptį...